Maži malonumai mūsų gyvenimus pripildo šviesos, ypač to reikia dabar, kai lietus merkia žemę; reikia mamai, vyrui, vaikui. Jei atrodo, kad vaikų gyvenimas ir taip pilnas tik malonumų, tai galėčiau paprieštarauti: Sofija tėčiui padeda remontuoti namus, o man tvarkytis buityje (taip, kaip sugeba), visada noriai atneša sesei sauskelnes ar žaisliuką, na o buvimas darželyje, svetimų žmonių apsupty, nors tai kol kas yra daugiau išimtis, nei taisyklė dėl vaikiškų ligų, jau irgi yra šiek tiek darbas, nors ir malonus, bet visgi varginantis. Stengiuosi, kad grįžusi namuose Sofija atsipalaiduotų ir darytų tai, ką nori ir mėgsta.

Gali būti, kad žiūrėdamos į nuotrauką pastebėsite moliūgo dėmes ant kėdutės. Vaikams mažai rūpi tvarka, jie nori tik būti laimingi. Saulėja įsitaisiusi kėdutėje, kurioje ją maitinu. Visai netikėtai ją atradau namuose. Turbūt bus antra savaitė kaip atidarėme primaitinimo sezoną! Ačiū prosenelei už ekologiškus moliūgus, o šiandien norime pasidžiaugti Playgro knygute - kramtuku kūdikiui, kurią gavome dovanų (ačiū dovanotojui). Ji tikrai užsidirbo medalį mūsų namuose. 

Turbūt dažna pradėjusi lauktis iš pradžių net negalvoja apie kūdikio krepšelį - pirmiausia reikia apsiprasti su mintimi, kad tapsi mama, tačiau esu girdėjusi ir tokių atvejų, kaip apie kūdikio krepšelį pradedama galvoti vos susipažinus su savo svajonių vyru. Tiesiog kai kurioms moterims toks stiprus motiniškas instinktas, kad kūdikis atsiranda galvoje vos tik užmezgus santykius su, atrodo, puikiu kandidatu į tėčius. Aišku, tai gąsdina, tačiau, šiandien noriu išsakyti savo nuomonę, kada gi reikėtų pradėti ruošti kūdikio kraitelį jau pastojusioms (šypt), pasidalinti savo patirtimi.

Kūdikio laukimas turbūt yra vienas iš labiausiai jaudinančių gyvenimo periodų. Jausmas daugumą dienų yra tiesiog nuostabus, norisi skrajoti padebesiais. Nuo tada kai sužinojau, kad laukiuosi, galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti dienas, gal net valandas, kuriomis jaučiausi nors šiek tiek nelaiminga. Tačiau turiu pribažinti, kad nėštumas atneša į gyvenimą ir tam tikrų erzinančių dalykų, kuriuos turėtum žinoti ir jiems pasiruošti. Šiek tiek su humoru, bet kuo labiau atitinkant realybę, mano patirtį, rašau apie labiausiai erzinančius dalykus sudėjus dviejų nėštumų patirtį.

Kai laukiausi Sofijos, net negalvojau niekur keliauti lėktuvu. Prisimenu su mama autobusu leidomės į dienos kelionę po Rygą, tik tiek. Šį kartą įvertinusi savo savijautą nusprendžiau leistis į kelionę lėktuvu į Maltą savaitei. Pradėdama šį įrašą norėčiau pabrėžti, kad keliavimas besilaukiant gali būti toks pats kaip ir nesilaukiant, arba atvirkščiai. Sunku nuspėti kaip viskas bus, nes niekada nežinai. Namie sveikata gali būti gera, o kelionės metu viskas gali šiek tiek arba net kardinaliai pasikeisti, todėl keliavimas besilaukiant reikalauja daug daugiau atsakomybės ir pasiruošimo nei keliavimas paprastai. Pasiruošimas ir sėkmė lemia, kaip praeis kelionė. Apie savo patirtį pasakoju jums, tačiau mano patirtis gali visiškai skirtis nuo jūsiškės, juk žinote, kaip būna.

Mano nėštumui jau 20 savaičių, vadinasi liko pusė tiek - smagu. Laukiame nesulaukiame pabaigos, tačiau dar prieš tai tenka pasukti galvą, kaip patogiai ir komfortiškai jaustis likusius mėnesius, kaip išlikti sveikai, kai aplink visi serga. Nors jau turiu šiek tiek patirties, vis atrandu naujų dalykų, į kuriuos nekreipiau dėmesio pirmą kartą. Noriu pasidalinti su savo atradimais. Gal yra kartu besilaukiančių skaitytojų?

Akimirksniu prabėgo dienos, kai sužinojau, kad gegužės pabaigoje mūsų namuose padaugės triukšmo, džiaugsmo, nerimo, palaimos, pilnatvės, ašarų, juoko, bemiegių naktų, vidinės ramybės... Kūdikio laukimas ir jo gimimas atneša labai daug įvairiausių emocijų, kurios banguoja lyg Baltijos jūra ir niekada nežinai, kokia bus rytdiena. Ir norisi, ir baugu kalbėti apie laukimąsi, nes niekada nežinai, kuo viskas baigsis, jau aišku, kad šalia džiaugsmo stovi ir liūdesys. Taip pat yra daug žmonių, kurie nori, svajoja, tačiau negali patirti to džiaugsmo, kurį kitas gauna gana lengvai ir kada panorėjęs. Tema labai jautri, nes kalbame apie didžiausią vistatos dovaną - gyvybę, kuri šventa, paslaptinga ir iš prigimties laukiama. Šiandien noriu pasidalinti pirmais laukimosi mėnesiais ir kaip aš jaučiuosi antrą kartą laukdama ir tikėdama stebuklu.

Vakar apsilankiusi savo puslapyje supratau, kad kažkas blogai - matėsi tik žemėlapis jo apačioje, o norint įkelti įrašą galėjau matyti tik arabų kalbą. Po šios staigmenos net atkūrus viską dingo apie 14 įrašų, paskaičiavus tai yra mažiausiai 14 valandų darbo. Kiek daug, tiesa?

Šių metų Sofijos karnavalas privertė susimąstyti, ar Kalėdų senelis yra jau toks vaikų pageidaujamas personažas, o gal jis patenkina tik suaugusiųjų poreikius? Kiek kartų jis gali ateiti per gruodžio mėnesį? Ar teisingai elgiamės vaikams kurdami pasakas apie senelius, Kalėdų rytą įlendančius pro kaminą su dovanų maišu? Ar galime tikėtis, kad mokydami juos meluoti baltu melu nesulauksime iš jų tokių pat atgalinių melų?